Pradžia

PASVALIO RAJONO SAVIVALDYBĖ

Vytauto Didžiojo a. 1, LT-39143 Pasvalys. Tel. (8 451) 54 101, faks. (8 451) 54 130
en

PASVALIO RAJONO SAVIVALDYBĖ

Pradžia
en

Naujienos

Egzistencinės jungtys: Čečėnija-Lietuva

2008-12-03
Tądien Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos salėje karaliavo neįprasta šviesa. Šviesa kaip dovana, apie kurią Šventasis Raštas byloja: „turėsite gyvenimo šviesą“. Turėjome apsčiai ir ne tik tam vakarui, turėsime ilgam laikui. Išgrynintą kančią Pasvaliui dovanojo prieš dvylika metų žuvusio Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo žmona dailininkė, rašytoja, poetė Ala Dudajeva, Čečėnijos Respublikos Ičkerijos ambasadorė Lietuvoje Aminat Saijeva, čečėnų rašytojas, filosofas Deni Muchamadas ir visuomeninės organizacijos „SOS Vepriuose“ direktorius Romas Petras Šaulys.

Tą dieną galima pavadinti atvirumo Čečėnijos tragedijai pamokomis, kurios prasidėjo šių metų gegužės mėnesį. Tuomet Pasvalyje ir Pumpėnuose vykę susitikimai su Ala Dudajeva, Aminat Saijeva, Kovojančiojo Solidarumo Rytų skyriaus vadovu Piotru Hlebovičimi ir Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms generaliniu sekretoriumi Algirdu Endriukaičiu, po pasaulį keliaujančios dokumentinių fotografijų parodos „Čečėnija. Galutinis sprendimas“ pristatymas tapo akivaizdžiais Čečėnijos realybės liudijimais, lėmusiais tvirtos pilietinės pozicijos pasirinkimą. Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka tęsia atvirumo Čečėnijos tragedijai renginius pradėdama įgyvendinti projektą „Egzistencinės jungtys: Čečėnija–Lietuva.“

Pirmasis projekto renginys – dailininkės Alos Dudajevos paveikslų parodos prezentacija. Prieš ją – šokio, muzikos ir žodžio įžanga: Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos šokėjų pagoniškas šokis (vad. R. Morkūnienė), Muzikos mokyklos smuikininkių ansamblis (vad. G. Petrušaitienė). Nutilus smuikų raudai, išdidžiai suskambo Petro Vileišio gimnazijos mokinio Augustino Niauronio skaitomas Čečėnijos himnas. Ala Dudajeva paveikslų parodos pristatymą pradėjo nuo pirmosios viešnagės Pasvalyje prisiminimo: „Ačiū, kad vėl pakvietėte, mums labai patiko pavasarį čia viešėti. Saulė jūsų mieste taip kaitriai švietė, kaip ir mus šiltai priėmusios jūsų širdys“. Pristatydama savo paveikslų parodą dailininkė papasakojo ne tik kiekvieno paveikslo sukūrimo istoriją, bet supažindino su vaizduojamomis simbolių reikšmėmis. Ilgą laiką kūrusi rūsčius karo paveikslus, Lietuvoje pasirinko šviesesnes, džiugesnes temas, kurios parodoje ir dominuoja. Tik vienas paveikslas, pavadintas „Genocidu“ atstovauja karo tematikai, kad nebūtų pamiršta Čečėnijos tragedija ir pasaulyje siaučiantis blogis. Nuo jo dalininkė pradėjo kelionę po savo parodą. Pro spygliuotos vielos grotas į pasaulį žvelgianti paukščio akis – didžiulis juodas vyzdys, kuriame sustingęs karo siaubas. Virš akies, kairėje, debesys, ugnies pliūpsniai ir nuo karo bėgančiųjų siluetai, apačioje, į gilią bedugnę, simbolizuojančią mirtį, pasilenkę žmonės. Šviesus blyksnis paukščio akyje, panašus į baltais gedulo drabužiais apsirengusio ir duobę kasančio vyro siluetą. Visa tai, kas aplink akį ir joje, susilieja į vientisą karo siaubo vaizdinį, kurį tiksliausiai apibrėžia žodis genocidas.

Lietuvos grožis nutapytas Veisiejuose pavasariais vykstančiuose tarptautiniuose dailės pleneruose. Žydėjimo siautuliu liepsnojantys medžiai pavaizduoti paveiksluose: „Žydėjimas“, „Pavasaris atėjo“, „Pavasaris Veisiejuose“. Vasaros pradžioje Mykolo Riomerio universitete vykusiai parodai dailininkė nutapė varganai gyvenančios kaimo moteriškės Henrikos, auginančios dešimt vaikų, šeimą ir jos varganą pavasario žydėjimo nutviekstą namelį. Nutapė tam, kad busimieji teisininkai suprastų gyvenimo tiesą, nes pirmiausia reikia ginti paprastų žmonių teises. Į lietuviškuosius paveikslus gražiai įsiterpia keturi „svetimšaliai“: Turkijoje, Azerbaidžiane tapyti vaizdai (paveikslo „Stambulas“ originalas kabo Turkijos vyriausybės rūmuose, o sau dailininkė pasiliko kopiją) ir dėl Ičkerijos ilgesio nutapytas paveikslas „Ičkerijos gėlelė“. Jame visu grožiu išsiskleidęs dagys – Ičkerijos simbolis, kuris sunkiai nuskinamas, sunaikinamas bei netinkantis su gležnomis gėlėmis. Paveiksluose: „Į dangų“, „Iškeliaujančios sielos“, „Ispanų šokis“ ryškūs filosofiniai egzistencijos potėpiai.

Jungtimi tarp abiejų renginio dalių – parodos ir knygos prezentacijų buvo Čečėnijos Respublikos Ičkerijos ambasadorė Lietuvoje Aminat Saijeva. 1995-ųjų sausį Ičkerijos prezidentas Džocharas Dudajevas ją paskyrė atstove Lietuvai, o 1997-ųjų liepą prezidentas Aslanas Maschadovas akreditavo ambasadore Lietuvai. „Mums labai malonu susitikti vėl“, – ambasadorė lietuviškai kreipėsi į susirinkusiuosius. Ambasadorė teigė, kad Čečėnijoje pasipriešinimas tebesitęsia, kalnuose liko patys stipriausieji, ištvermingiausieji. Prie čečėnų kovotojų jungiasi čerkesai, kabardinai, balkarai, dagestaniečiai. Kovos arealas išsiplėtė, priešinasi visas Kaukazas. Rusijos ir Čečėnijos valdžia kovotojus vadina pogrindžio bandomis. O skelbiamos naujienos iš Čečėnijos yra akivaizdžiai visiems demonstruojamas atstatytas Groznas. O kas už jo slepiama nuo pasaulio akių? Maskva nori visas karo pasekmes anuliuoti, bet karo sukeltos problemos išlieka. Tris kartus už Lietuvą mažesnėje Čečėnijos teritorijoje sunaikinta 500 pramonės įmonių, 50 proc. žmonių yra bedarbiai, serga vėžiu, tuberkulioze, nėra ligoninių, profesionalaus gydymo, vaistų. O kas atsitiko su Čečėnijos kultūra? Sunaikintos bibliotekos, didžiuliai knygų fondai, sunaikinti visi muziejai, Ičkerijos nacionalinis archyvas, kuriame buvo sukaupta dokumentinė čečėnų tautos istorija apie teatrus, universitetus, institutus. Naikinama ir čečėnų kalba. Ji traukiasi iš viešojo gyvenimo, švietimo įstaigų, organizacijų. Vadovėliai gabenami iš Maskvos, beveik visi laikraščiai leidžiami rusų kalba, televizijos laidos vedamos taip pat rusų kalba. Čečėnų dailininkai, prieglobstį radę Europos šalyse, tęsia savo kūrybą. Štai toks nieko gero nežadantis Čečėnijos vaizdas. Ambasadorė, pažvelgusi į dailininkės Alos Dudajeva paveikslų parodą su lietuviškais peizažais, prisiminė nuostabią kalnuotą Čečėnijos gamtą, kuri gražesnė už Šveicarijos. Deja, ir gamtoje matomas baisus ginklo pėdsakas.

Savo gimtinę palikti buvo priverstas rašytojas Deni Muchamadas (tikroji pavardė ir vardas – Vahidas Jelchojevas). Knygos „Šiandien! Rytoj bus vėlu!“ pristatymą pradėjo vienas iš knygos mecenatų – VĮ „SOS Vepriuose“ direktorius Romas Petras Šaulys, kuris 22 metus Sibire patyrė sunkią tremtinio dalią. Trumpai peržvelgė knygos struktūrą, atsiradimo aplinkybes ir perskaitė keletą knygos eilėraščių. Šiais metais dienos šviesą išvydusi knyga „Šiandien! Rytoj bus vėlu!“ skiriama labiausiai nusipelniusiems lietuvių tautos sūnums ir dukroms, politinių represijų aukoms. Knygoje yra 20 kūrinių. Dalis jų skiriama Lietuvai, kita dalis – Čečėnijai. Knygos pabaigoje išspausdinti dokumentai yra teisinis žvilgsnis į Čečėnijos tragediją. Tvirtus Lietuvos ir Čečėnijos ryšius liudija knygą iliustruojančios nuotraukos. Žvelgiant į Alos Dudajevos paveikslą „Šienapjūtė“ stebiesi iš kur tiek išminties, supratimo, tolerancijos, egzistencinės šviesos po patirtų kančių, išgyvenimų, sūnaus, čečėnų generolo netekties? Gyvas liudijimas, koks šviesus būna gyvenimas, kai jis gyvenamas pagal Dievo įsakymus.

Informaciją pateikė Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro vedėja Vitalija Kazilionytė

Informacija dėl koronaviruso

Artimiausi renginiai

2020 m. balandžio
P A T K P Š S
30 31 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 1 2 3
 
 

NAUJIENŲ PRENUMERATA

Įrašykite savo el. pašto adresą ir gaukite mūsų naujienas pirmieji

Reklaminiai skydeliai

Informacija dėl koronaviruso

Artimiausi renginiai

2020 m. balandžio
P A T K P Š S
30 31 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 1 2 3
 
 

NAUJIENŲ PRENUMERATA

Įrašykite savo el. pašto adresą ir gaukite mūsų naujienas pirmieji