Pradžia

PASVALIO RAJONO SAVIVALDYBĖ

Vytauto Didžiojo a. 1, LT-39143 Pasvalys. Tel. 8 451 54 101
en

PASVALIO RAJONO SAVIVALDYBĖ

Pradžia
en

Aktualijos

Apie ką kalba seno parko medžiai?

2014-04-11

Dėl savo darbo specifikos (užsiimu labai keista veikla – naktimis gąsdinu žmones) kone kasdien tenka būti Joniškėlio Karpių dvaro sodybos parke. Pasibaigus programai, šiurpių istorijų priklausę turistai nuolat teiraujasi, ar man pačiam nebaisu vaikščioti šimtamečių medžių paunksnėje, ar senosios didikų dvasios nedrumsčia ramybės, kai grįžtu namo?

Aš nebijau senojo parko, nesišalinu ten gyvenančių šešėlių ir džiaugiuosi kiekviena galimybe prisiliesti prie didžiulio, XVIII a. sukurto gyvo organizmo.

Kartais medžiai gali papasakoti gerokai daugiau nei žmonės, tiesiog reikia mokėti ir norėti išgirsti. Istorijų daug: liūdnų ir linksmų, tragiškų ir absurdiškų, keistų ir romantiškų.

Kai vakaro šešėliai apgaubia medžius, kai pasaulis pasineria į naktį – parkas atgyja. Priešais dvaro rūmus ima klegėti mažasis Benediktas su savo pussesere Marija (būsima paskutine dvaro valdytoja). Žemai, slėnyje, baubia „auksiniai“ dvaro jaučiai. Tie patys, kurie kiekvienos didesnės puotos proga žygiuodavo pro rūmus, tie patys, už kurių išgelbėjimą nuo Pirmojo pasaulinio karo kareivių Karpis sumokėjo kone vieną milijoną auksinių...

Eidamas senąja dvaro alėja, visuomet įsivaizduoju „gerąją dvaro kuprelę“ – Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Ana ten, šimtamečio ąžuolo paunksnėje, ji sėdi ir kažką rašo... Bet pūsteli vėjas ir rašytoja virsta didelės šakos šešėliu... Mėgstu šį medžio koridorių. Tai savotiškas portalas iš nūdienos į praeitį. Brendi per tylą, o virš galvos žvaigždės groja senų liepų viršūnėmis. Kartais šią idilę perplėšia metalo, susimaišiusio su moterišku sopranu, garsai. Tai žvanga ekonomės Lizos raktai. Moters, kuri su beatodairišku atsidavimu tarnavo našlei Karpienei iki paskutinio jos atodūsio. Net nepasakysi, kad ši smulkaus sudėjimo, griežtų veido bruožų moteriškaitė kone du dešimtmečius ant savo gležnų pečių laikė visus keturis dvaro kampus. Šiandien ji užsiėmusi – auklėja jauną piemenę, per kurios neapsižiūrėjimą dvaro karvės ištrypė pusę šiltadaržio...

Galite vadinti mane keistuoliu, bet senasis parkas iš tiesų gyvas. Tik norint tą gyvybę išgirsti, pajusti, reikia ne akių ar ausų – o širdies. Jei esate pakankamai drąsūs – pabandykite naktį ateitį į parką. Susiraskite nuošalesnę vietą, užsimerkite ir pagalvokite apie ką nors gero ir gražaus. Tai raktas! Jei būsite pakankamai nuoširdūs sau – parkas atgis. Iš pradžių atsargiai, nedrąsiai, tai iš vieno, tai iš kito parko krašto ims lietis muzika, pasigirs pavieniai balsai, peraugantys į chaotišką kakofoniją. Garsai, kvapai, vaizdai ims pintis tarpusavyje... Štai didžiojoje parko saloje groja styginis Joniškėlio žydų orkestras... Meilės saloje jaunas gimnazistas drebančiu balsu taria savo išrinktajai „myliu“... Medžių kambariuose, prie šilkinėmis staltiesėmis dengtų stalų, linksmai klega susėdę Karpių svečiai – šiandien čia virtinių valgymo varžybos... Nuo rūmų pusės vėjas atneša skambučio garsą – baigėsi pamoka. Kažkur bumbsi kamuolys, kažkas dainuoja, o kažkas ant Mažupės kranto atsargiai išvynioja skepetą su duonos rieke – mamos įdėtus pietus...

Matau savo močiutę, nešančią į rūmus ką tik nuaustą staltiesę... Sutinku kaimyno senelį – dvaro kumetį... Regiu veidus senųjų mokytojų, du amžius mokiusių šio krašto žmonės, o paskui ištremtus, nužudytus, nukankintus... Čiurlenančios Mažupės atspindžiuose šmėkščioja šimtai siluetų, kurių aš nepažįstu, bet tikrai žinau, kad tai žmonės, kurie kūrė, statė ir gyveno šiame molingame šiaurės Lietuvos krašte. Karpių dvaras ir parkas – neatsiejama jų savasties dalis. Kartais man atrodo, kad visi tie žmonės virto senojo parko medžiais...

Karpių dvaro parkas – ypatinga vieta. 34 hektarų ploto, unikalaus, rankomis sukurto landšafto, kažkada turtingą dendrologinę kolekciją turėjęs – vienas geriausiai Lietuvą reprezentuojančių parkų.

Ar ši vieta gyva tik prisiminimuose ir legendose? Ne! Pastaraisiais metais Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro, Joniškėlio bandymų stoties ir asmeniškai jos direktorės, mokslų daktarės St. Maikštėnienės pastangomis parkas pamažu vėl įgauna savo pirmapradę formą. Žinoma, trūksta dar labai daug. Šiais metais Savivaldybė parengė naujųjų dvaro rūmų (oficinos) atkūrimo projektą. Jei viskas bus gerai, po kelerių metų čia turėtų įsikurti muziejus, konferencijų salės, svečių namai. Vis garsiau imama kalbėti ir apie tai, kad reikia rengti parko sutvarkymo projektą. Tai būtų logiškas žingsnis, kuris ne tik prikeltų vieną iš dešimties vertingiausių Lietuvos parkų, bet ir žymiai padidintų žmonių trauką ne tik į Joniškėlį, bet ir į Pasvalio kraštą. Manau, metas dabar labai palankus, juolab kad Joniškėlis šiandien jaučia ypatingą Kultūros departamento dėmesį ir globą.

Tik šiek tiek liūdna, kad vis dar atsiranda žmonių, kuriems senasis parkas nereiškia nieko. Čia be jokios sąžinės graužaties nešamos buitinės atliekos, metamos šiukšlės...

Balandžio 12 d. 10 val. visus geros valios žmones kviečiame į Karpių dvaro tvarkymo talką. Darbinės pirštinės, grėblys ir gera nuotaika – būtinas tos dienos atributas.

Tebūnie tai duoklė mūsų tėvams ir seneliams bei palikimas mūsų vaikams.

 

Viktoras STANISLOVAITIS

Joniškėlio miesto bendruomenės pirmininkas

Informacija dėl koronaviruso

Artimiausi renginiai

2021 m. sausio
P A T K P Š S
28 29 30 31 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31
 
 

Reklaminiai skydeliai / Partneriai

Informacija dėl koronaviruso

Artimiausi renginiai

2021 m. sausio
P A T K P Š S
28 29 30 31 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31