Atsvara Helovynui – „Gerumo, atminties ir bendrystės“ akcija artėjant Vėlinėms

Etninės kultūros globos taryba (toliau – Taryba), kaip ir pernai (žr. Tarybos 2023 m. spalio 16 d. raštą Nr. S-191 „Dėl Vėlinių ir Helovyno“), atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu Lietuvoje vis labiau plinta Helovynas, kuriame vyrauja su mirtimi susiję gąsdinantys siaubūnai ir šiurpinantys veiksmai, o tai itin nedera su lietuviškais Vėlinių papročiais, skatinantys gerbti mirusiuosius, apmąstyti šio ir anapusinio pasaulio santykį.

Helovyno renginiai pastaraisiais metais Lietuvoje nebeapsiriboja vien spalio 31 diena, daug kur pradedami rengti nuo spalio vidurio ir vyksta iki pat lapkričio antros savaitės, neišskiriant nė šventinių Visų Šventųjų ir Vėlinių dienų. Kita vertus, Vėlinių laikotarpis pagal senuosius lietuviškus papročius apėmė ne tik lapkričio pradžią, bet ir visą spalio mėnesį (vienas iš senųjų spalio mėnesio pavadinimų – Vėlinis), o ypač spalio pabaigą (Vėlinių šventės pradžia buvo siejama su spalio 28 d. rengiamu Simajudo turgumi, vadinamu Vėlių paminiekais). Akivaizdu, kad mūsų Vėlinių papročius, grindžiamus pagarba, meile ir padėka protėviams, tuo pačiu laikotarpiu vis labiau užgožia jiems priešingi, visiškai kitokį mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą skatinantys Helovyno renginiai. Tai ypač neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama pabrėžiant būtent demonišką mirties pavidalą.

Ne visos Europos šalys pasiduoda sparčiai plintančio atneštinio Helovyno madai. Pavyzdžiui, Helovynui gana abejingi liko prancūzai, ispanai, italai, austrai, o Lenkijoje šiai svetimai labai sukomercintai šventei stipriai priešinasi netgi valdžios atstovai. Kai kur vietoj Helovyno populiarinami savo krašto bendruomeniniai papročiai reiškiant pagarbą mirusiesiems: pavyzdžiui, austrų Seleenwoche, ispanų „Sielų šviesos“ šventė, o Airijoje ir kitose Britų salose prisimenamos Helovyno ištakos iš keltų Samhain šventės, kuri buvo skirta vasaros ir žiemos sandūrai bei mirusiųjų pagerbimui (išsamiau žr. Priedą Nr. 1).

Šiurpinančiu Helovyno pavidalu Lietuva jau ko gero „pirmauja“ tarp kitų pasaulio šalių. Neigiamas mirties įvaizdis kuriamas panaudojant įvairių mirtį nešančių siaubūnų kaukes (vampyrų, zombių, demonų, vilkolakių, kaukolių, šmėklų, monstrų, blogųjų klounų, piktų velnių ir raganų, vendetos, „šauksmo“, „pagiežos“ ir kt.), renginių vietos apipavidalinamos pakaruokliais ar kitais bauginančiais vaizdiniais, įgarsinama šiurpą ir išgąstį keliančiais garsais, neretai pasitelkiamos agresyvių veiksmų imitacijos – galvos kirtimas, žmogienos malimas mėsmale, grasinama perpjauti benzopjūklu ir pan. Tokie renginiai vyksta pagrindiniuose miestų parkuose, daugybėje dvarų ir kitose kultūros paveldo vietose, Helovyno organizavimu vis dažniau užsiima valstybinės švietimo ir kultūros įstaigos, o kai kur net vaikų darželių-lopšelių aplinka dekoruojama šiurpą keliančia atributika. Į Helovyno renginius įstaigose ir viešosiose erdvėse vis labiau įtraukiami vaikai, neretai jie ir patys vaidina įvairius siaubūnus ar kraujais apsipylusias aukas, o verslininkai skelbia nuolaidas lankytojams su mažais vaikais į siaubą propaguojančius renginius. Ženkliai prie

šiurpaus Helovyno platinimo prisideda ir žiniasklaida, rašydama apie tokius renginius, didindama siaubo filmų pasiūlą aptariamu laikotarpiu.

Būtent tokią Helovyno prasmę Lietuvoje įtvirtino Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pasiūlydama keisti šventės pavadinimą į lietuviškus atitikmenis „Šiurpnaktis“, „Šmėklinės“ ar „Vaiduoklių šventė“. Šis siūlymas visiškai nutolina Helovyną nuo pirminių jo ištakų ir prasmės, sąsajų su vasaros pabaiga, mirusiųjų pagerbimo ir apsaugos nuo piktųjų dvasių, bendruomeninių papročių.

Per mažai kreipiama dėmesio, kad Lietuvoje plintančios šiurpios Helovyno pramogos prieštarauja mūsų šalyje įtvirtintoms teisinėms nuostatoms. Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnis įvardija smurtiniu pobūdžiu pasižyminčią, agresyvumą ir nepagarbą gyvybei skatinančią, baimę ar siaubą sukeliančią, nusikalstamą veiką modeliuojančią informaciją kaip žalingą nepilnamečių psichinei sveikatai, fiziniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi, todėl ją draudžia ir riboja. Įstatymo 3 straipsnis įpareigoja užtikrinti nepilnamečių apsaugą nuo tokios žalingos informacijos, nurodydamas visų pirma valstybės institucijų, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, taip pat nepilnamečių tėvų (globėjų, rūpintojų) atsakomybę.

Remiantis šio įstatymo 7 straipsniu, neigiamą poveikį nepilnamečiams daranti informacija turi būti žymima S ženklu, jaunesniems negu 14 metų – N-14 ženklu, jaunesniems negu 7 metų – N-7 ženklu. Parkuose, dvaruose ir kitose erdvėse rengiamų šiurpaus Helovyno renginių pagrindą sudaro stiprias emocijas sukeliantys vaizdiniai, panašiai kaip siaubo filmuose, o šie žymimi žiūrovų amžių ribojančiais žymenimis. Atitinkamai ir Helovyno organizatoriai turėtų pateikti informaciją lankytojams apie renginio tinkamumą tam tikroms amžiaus grupėms ir atskirti vien suaugusiesiems skirtas erdves, į jas parduodant atskirus bilietus (kai kur renginio erdvės suaugusiesiems ir vaikams yra atskiriamos, bet bilietas yra bendras).

Valstybinis psichikos sveikatos centras pateikė išvadas, kad smurtinis turinys neigiamai veikia vaiko psichiką, gali kelti nerimą, baimę, miego sutrikimus ir hiperaktyvumą, stiprina nuostatas elgtis agresyviai, skatina abejingumą stebint žiaurumo apraiškas ir netgi norą jas mėgdžioti. Psichologai perspėja, kad mažiems vaikams negalima žiūrėti siaubo filmų, nes jų ego yra per silpnas, kad galėtų kritiškai vertinti ir atskirti išgalvotus vaizdinius nuo tikrovės. Be to, kiekvienas žmogus turi ir gerąją, ir blogąją pusę, o įsijautimas į blogį gali paskatinti asmenį smurtauti – tai visiškai priešinga „tamsiojo meno“ idėjai išvesti žmogų iš tamsos, tapti geresnį (išsamiau žr. Priedą Nr. 2).

Atsižvelgiant į tai, būtina riboti Helovyno renginių organizavimą tam tikrose vietose. Mokyklos ir kitos švietimo įstaigos turėtų atsisakyti šiurpaus Helovyno renginių, taip pat siaubą keliančių dekoracijų. Primename, kad Lietuvos mokyklose diegiamas įtraukusis ugdymas, o kai kurie specialių poreikių vaikai yra itin jautrios psichikos, todėl jiems Helovyno vaizdiniai ypač žalingi. Sunku atsiriboti nuo vaikų ir tuomet, kai Helovyno renginiai organizuojami viešosiose erdvėse (parkuose, aikštėse ir pan.), todėl leidimų išdavimas tokiems renginiams galimai pažeidžia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatas.

Džiugu, kad nemažai Lietuvos švietimo ir kultūros įstaigų atsižvelgė į pernykštį Tarybos kvietimą ir atsisakė siaubą keliančių Helovyno renginių, skyrė daugiau dėmesio Vėlinių papročiams puoselėti. Taip pat yra puikių iniciatyvų kuriant įvairias šviesos šventes ir kitus renginius, kuriems naudojami šviesūs anapusinio pasaulio, pasakų, legendų ir kiti panašūs vaizdiniai.

Šiemet kviečiame visus įsitraukti į Tarybos skelbiamą „Gerumo, atminties ir bendrystės“ akciją artėjant Vėlinėms. Primindami lietuviškus papročius, kviečiame spalio–lapkričio mėnesiais užsiimti šiomis veiklomis, įtraukiant į jas ypač vaikus ir jaunimą:

• Padėti vargstantiems, vienišiems ir kitiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos – pavyzdžiui, tai galėtų būti senelių namų, SOS vaikų kaimų ir kitų socialiai remtinų žmonių lankymas, renginių jiems organizavimas, savo rankomis pagamintos sriubos ar kito maisto dalijimas, skatinimas padėti žmonėms kasdieninėse situacijose (padedant pereiti gatvę, užleidžiant vietą viešajame transporte vyresniems, besilaukiančioms moterims ir pan.).
• Pagerbti protėvius, mūsų kraštui svarbias asmenybes surengiant išvykas – aplankyti pilkapius, žymių asmenų kapus, sutvarkyti ir papuošti degančiomis žvakelėmis (nepamirštant vėliau nurinkti jų indelius) apleistus kapus, surengti žygius partizanų keliais, aplankyti jų bunkerius, organizuoti atminimo vietose renginius ir pan.
• Išreikšti padėką protėviams ir Žemei už gamtos gėrybes puošiant savo aplinką – sukuriant papuošimus su rudeninio derliaus ir protėvių pagerbimo ženklais, kurie galėtų būti padaryti ir savo rankomis (papuošimai iš rudeninės gamtos dovanų, pačių išlietos vaškinės žvakės ir pan.).
• Rengti bendruomeninius renginius – stiprinant įvairias bendruomenes (mokyklos, kaimo, seniūnijos, miestelio, kraštiečių ir kt.) rengti vakarones ar kitus renginius su suneštinėmis vaišėmis, įvairiomis bendromis veiklomis (žaidimais, varžybomis, pasakojimais, atsiminimais, dainomis ir kt.), kurios skatintų bendrystę tarp skirtingų kartų, kaimynų, vietos gyventojų ir pan.
• Rengti senąsias rudeninio turgaus tradicijas atspindinčius renginius – kuo plačiau skleisti paprotį spalio mėnesį rengti rudeninį turgų, kuriam būdinga ne tik prekyba derliaus gėrybėmis, bet ir plati kultūrinė programa (senovėje šiuose turguose būta daug muzikavimo, karuselių, žaidimų, loterijų, vaidinimų, net meškų šokdinimo); tokie turgūs galėtų būti įvairaus pobūdžio – skirti tiek plačiajai visuomenei (įtraukiant kaimo ir miesto gyventojus), tiek rengiami siauresniame rate (mokyklos bendruomenėje ir pan.).
• Skatinti giminių bendravimą, šeimyninių ryšių stiprinimą – nuo seno Vėlinių laikotarpiu vykdavo giminių susibūrimai, tačiau šiais laikais giminystės ryšiai sparčiai nyksta, tad šį paprotį verta gaivinti ir puoselėti, įtraukiant vaikus ir jaunimą į pasirengimą giminių „suvažiavimams“, paraginant kurti giminės medžius ir pan., šioms temoms skiriant dėmesį mokyklų ugdymo procese.
• Gilintis į mirusiųjų pagerbimo papročių prasmę žmogaus gyvenime – tai ypač svarbu vaikams ir jaunimui, nes gyvename laikmečiu, kai senųjų papročių daug kas nebeišmano, jų nebesupranta ir laiko nereikšmingais, nors mirtis yra dėsninga žmogaus būties dalis.

Skelbdami šią akciją, kviečiame šiuo laikotarpiu visus tarti NE siaubo, žiaurumo ir blogio platinimui, nes tai daro žalą vaikų ir kitų labiau pažeidžiamų žmonių psichikai.

Į šią akciją kviečiame įsitraukti šalies ir savivaldybių institucijas, kultūros, švietimo ir socialines įstaigas, bendruomenes, taip pat šeimas. Tikimės, kad ji ilgainiui taps tradicija ir padės puoselėti senuosius lietuviškus papročius, kurių esmė – atminti ir pagerbti išėjusiuosius, o kartu atnaujinti giminystės ir bendruomeninius ryšius, sušildyti šį metą žvakių šviesa ir iš žmonių širdžių sklindančia šiluma.

Lietuvos kultūros etninės globos tarnybos informacija