Apie seniūniją

Saločių seniūnija

Vytauto g. 9, Saločiai, LT-39423 Pasvalio r. sav.

Seniūnijos centras – Saločių miestelis, nuo Pasvalio miesto nutolęs 23 kilometrus.

Seniūnijos teritorija užima 16037,10 ha plotą, ribojasi su Krinčino, Namišių, Pasvalio apylinkių ir Vaškų seniūnijomis. 2021-12-31 duomenimis, Seniūnijoje gyvena 2284 gyventojai, jos teritorijoje išsidėstęs 51 kaimas. Didesnės gyvenvietės – Saločių miestelis, Kubiliūnų, Raubonių, Puodžių, Puškonių, Žadeikonių ir Žilpamūšio kaimai.

Saločių miestelis yra Pasvalio rajono savivaldybės Saločių seniūnijos centras ir vienas iš šiaurinių Lietuvos vartų pasienyje su Latvijos Respublika, todėl neišvengiami salotiečių ryšiai su Bauske, Ryga. Be to, Saločiai yra neatskiriama 1989 metų Baltijos kelio dalis ir tarsi tiltas tarp Pasvalio ir Biržų krašto, Žiemgalos krašto istorijos.

Seniūnijoje veikia:
- Saločių Šv. Juozapo bažnyčia
- Pasvalio rajono Saločių Antano Poškos pagrindinė mokykla
- Dagių, Saločių, Raubonių, Žadeikonių ir Žilpamūšio daugiafunkciai centrai
- Pasvalio kultūros centro Saločių, Raubonių ir Žilpamūšio filialai
- Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos Dagių, Saločių, Raubonių, Žadeikonių ir Žilpamūšio filialai
- Pasvalio PASC Saločių ambulatorija, Dagių ir Žilpamūšio medicinos punktai
- Raubonių bendrosios praktikos gydytojo kabinetas
- Pasvalio rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos Saločių komanda.

Seniūnijos teritorijoje įsikūrusios Kurpalaukio, Saločių miestelio ir aplinkinių kaimų, Škilinpamūšio, Puškonių, Raubonių kaimų,  Žadeikonių ir Žilpamūšio kraštų kaimo bendruomenės, veikia įmonės: UAB „Pakelės namai“: 2 kavinės, 2 viešbučiai, 2 parduotuvės, 2 degalinės, UAB „Indritus“ 4 parduotuvės ir „Zoo Cafe“, UAB „Idavang“ kiaulių auginimo įmonė, Juliaus Bulkausko „Elisiejus“, Petro Mačėno ir Agafjos Monkevičienės įmonės, mini zoo parkas, AB „Naradava“ cechas, AB „Lietuvos paštas“ Saločių ir Raubonių paštai ir UAB „Neste Lietuva“ degalinė, Saločių, „Draugystės“, „Kiemelių“  žemės ūkio bendrovės ir „Mūšos aruodų“ žemės ūkio kooperatyvas.

Seniūnijoje dirba  20 darbuotojų, užima 16.75 etato. Du darbuotojai dirba šildymo periodo metu (katilinės kūrikai).

Gražus ir didingas Saločių miestelis, įsikūrė abipus Mūšos upės krantų, kurį jungia S. Dariaus ir  S. Girėno tiltas.

2014 m. birželio 14–15 d. Saločių miestelis šventė 500 metų jubiliejų. J. E. Panevėžio vyskupas L. Virbalas aukojo Šv. Mišias Saločių Šv. Juozapo bažnyčioje ir palaimino jubiliejinį 500 metų paminklą, Saločių miestelio vėliavą ir herbą.

Salotiečiai nuoširdūs ir paprasti, tvarkingi ir išdidūs, darbštūs ir linksmi. Šiandien Saločių miestelyje rasime talentingų žmonių, kūrėjų, tikrų savo krašto patriotų ir puoselėtojų. Jie gyvena, dirba, kuria savo ir miestelio gerovę. Miestelio gyventojai rengia gražias „Antaninių ant Mūšos“ šventes, turi gražių ir didingų svajonių, myli savo gimtinę, puošia ir nori, kad ji taptų patrauklia gyventi ateities kartoms.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2012 m. liepos 18 d. dekretu patvirtino Saločių herbą. Saločių herbas – tai mėlyname lauke trimituojanti auksinė sparnuota pergalės deivė, kairėje rankoje laikanti auksinį vainiką. Skydo papėdėje sidabrinė banguota juostelė.

Saločių herbo etaloną sukūrė dailininkas Juozas Galkus. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2012 m. birželio 14 d.

Kalbininkų teigimu, miestelio pavadinimo kilmė yra apeliatyvinė, t. y. kilo nuo lietuviško bendrinio žodžio sala. Senovėje vietovė vadinta Pamūšiu. Teigiama, kad čia buvo įkurdinti karaimai, kurie turėję ginti Lietuvos sieną nuo Ordino puldinėjimų.

Saločių miestelis pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1514 m., kai Barbora Pečkaitė, pagerbdama savo mirusio brolio atminimą, įsteigė parapiją, kuriai užrašė pusę Saločių dvaro žemės ir miško. Karų su švedais metu Saločių vietovė buvo svarbus punktas, kadangi čia buvo dislokuota nemaža lietuvių ir rusų kariuomenė. Švedus šiame karo etape lydėjo sėkmė, nes laimėję Saločių kautynėse, švedai galėjo viešpatauti Šiaurės Lietuvos ir Kuršo teritorijose. Saločiuose vyko ir kitos karinės operacijos. 1794 m. vietovė tapo vienu iš sukilėlių pasipriešinimo rusams punktu. 1919 m., Lietuvą puolant bolševikams ir bermontininkams, Saločiai ne kartą buvo užimti, tačiau ir ne kartą buvo išvaduoti vietinių gyventojų. Pokario metai Saločiuose paženklinti rezistencinėmis kovomis, aktyvia lietuvių partizanų veikla. 1928 m. miestelio aikštėje pastatytas paminklas, skirtas pagerbti žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Svarstant galimus Saločių herbo motyvus, bendruomenės nariai labai pageidavo savo herbe matyti tarpukariu Saločių miestelyje pastatytą gelžbetoninį tiltą, pavadintą Dariaus ir Girėno vardu. Vis dėlto Lietuvos heraldikos komisija pasiūlė bendruomenei atsigręžti į savo turtingą, svarbiomis kovomis paženklintą istoriją ir pasirinkti simbolį, susijusį su ja. Savo siūlymą Komisijos nariai argumentavo ir tuo, kad tokių tiltų Lietuvoje yra ne vienas, o, be to, pramoniniai simboliai, tiltai, su kosmosu susiję dalykai, naudoti sovietmečio heraldikoje, dabar yra pakeisti, nes labiau norima herbuose atspindėti dvasinius dalykus. Tokiu būdu herbas gražiai įsilietų į visos Europos miestų heraldiką. Po ilgų diskusijų stengtasi rasti kompromisą, t. y. herbe pavaizduoti pergalės deivę Nikę ir simbolinį tiltą, kuris būtų tik tilto idėja, tačiau neatkartotų realių gelžbetoninių konstrukcijų. Vis dėlto Saločių miestelio atstovams nepritarus simbolinio tilto idėjai, Lietuvos heraldikos komisija pasiūlė vietoje tilto pavaizduoti sidabrinę banguotą juostelę, simbolizuojančią pro Saločius tekančią Mūšos upę. Graikų mitologijoje Nikė yra Palanto ir Stiksės dukra, Dzeuso palydovė. Ji simbolizuoja Saločių miestelio turtingą kovų už laisvę istoriją. Šią prasmę sustiprina deivės auksinė ir skydo mėlyna spalvos, kurios atitinkamai reiškia kilnumą ir ištikimybę.